Kruvini Snieguolės [nuo]tykiai [Snieguolės trilogija]

[spoilers safe]
2016-02-09
3 min. skaitymo

Kartą stovėjo lentynoj knyga. Raudona kaip kraujas... Ji tikėjosi, kad greit bus perskaityta, bet mergaitė, kuriai priklausė lentyna, tik atsivertė jos aprašymą ir paliko tūnoti tamsoje, įspraustai tarp kitų sudūlėtų, šimtus kartų perskaitytų, visame pasaulyje žinomų knygų. Bet mergaitė galiausiai nusprendė, kad tokia plona knygutė neturėtų versti pernelyg ilgam įsipareigoti. Mergaitė nukeliavo į Biblioteką, susitarė su jos sergėtojom ir į namus parsinešė nelaimėlės knygos seseris. Tada atsivertė vyriausiąją, tą, kuri tiek metų gulėjo dulkėtoj lentynoj, ir... ir pradėjo skaityti.

Kartą gyveno mergaitė, kuri pradėjo bijoti...

Tamperės miesto Suomijos šiaurėje jau seniai nebuvo sukausčiusi tokia šalta žiema.

Gatvės užšalusios ir baltos kaip sniegas.

Per tokį akinantį baltumą prasimušti įstengia tik viena spalva – kraujo spalvos raudonis...

Septyniolikmetei Snieguolei Anderson tai pirmoji žiema Tamperėje. Ji mokosi prestižinėje meno mokykloje ir viena gyvena nedideliame butuke – toli nuo savo šeimos ir nelabai malonios praeities. Snieguolė laikosi atokiai ir nuo savo naujųjų bendramokslių ir vadovaujasi principu niekada nesikišti į svetimus reikalus.

Tačiau vieną ankstyvą rytą užklydusi į mokyklos fotolaboratorijos tamsųjį kambarėlį ir ten aptikusi išdžiaustytus banknotus su kraujo dėmėmis, mergina supranta – šįkart svetimų problemų išvengti nepavyks.

[knyguklubas.lt aprašymas]

Nežinau, kodėl taip ilgai laikiau šią knygą ir nebandžiau skaityti, bet galiu pasakyti, kad tikrai nenusivyliau. Nesu detektyvų gerbėja, man jie paprasčiausiai dažnai būna pernelyg nuspėjami (retas rašytojas sugeba sukurti kokį negirdėtą storyline) ir per lėti (galbūt išimtis J. Picoult detektyvai, kuriuos labai mėgstu ir myliu). Nemeluosiu sakydama, kad Snieguolės (orig. The Snow White) trilogijoje nebuvo lengvai nuspėjamų detalių, tačiau visgi buvo ir tokių, kurių nenumačiau. Veiksmas, žinoma, vyksta gana lėtai, niekur neskubant, tad trumpiau tariant, šios knygos - tikras lengvas paaugliškas detektyvas. Visa serija šiek tiek priminė serialą, nes kiekvienoje knygoje pagrindinei veikėjai nutikdavo vis kažkas kito: tai ji aiškinasi iš kur pas mokyklos draugus atsirado krūva sukruvintų banknotų, tai nusprendusi paatostogauti Prahoje sužino, kad turi seserį, kuri priklauso religinei sektai, o kai rodosi, kad viskas pagaliau vėl stojo į savas vėžes, ji gauna perspėjimą iš persekiotojo, kuris, atrodo, žino apie ją daug daugiau nei ji pati. Nors įvykiai ir nepateikti itin realistiškai, t.y. paauglės retai nesikreipia į policiją, radusios kruvinus banknotus, arba tada, kai jas ima vytis pikti ginkluoti dėdės, bet galų gale, tai paaugliams skirtas detektyvas, todėl šiek tiek fantazijos yra būtinas dalykas.

Dabar, kai esu perskaičiusi visas tris knygas, manau, labiausiai patikusia išrinkčiau pirmąją dalį (na, rodos, nieko naujo, ir kaip visada pirma dalis lieka geriausia). Bet negaliu nepamiršti ir antrosios, kurioje radau labai įdomių pastraipų ir minčių. Tik jos tema gal kiek per plati ir norėjosi, kad antra dalis būtų šiek tiek ilgesnė. Grįžtant prie Raudona kaip kraujas, tai pirmas dalykas, kuris šiek tiek šokiravo, Snieguolės, pagrindinės veikėjos ir pasakotojos, charakteris. Snieguolė bene viena iš stipriausių herojų, apie kurias kada nors skaičiau. Ji stipri tiek emociškai tiek fiziškai, šalto mąstymo, atsargi, vienu metu ir tokia kaip visi, bet ir išskirtinė. Jei ieškot knygos be verkšlenimų, ši trilogija puikiai tiks. Antras dalykas, kuris sužavėjo, tai kaip stipriai knygose pasireiškia spalvos juoda, raudona, balta. Šis autorės stilius man pasirodė šviežias, dar nesu skaičiusi istorijos, kurioje taip būtų sureikšminamos spalvos, su jomis žaidžiama. Man tai labai patiko. Net nežinau kuo, bet šis žaidimas spalvomis suteikė knygai daugiau paslaptingumo, išskirtinumo, įkvėpė mane kaip skaitytoją.

Nenoriu daug kalbėti ir netyčiomis atskleisti pernelyg daug detalių iš pačių knygų storyline, todėl tepaminėsiu dar keletą dalykų bendrai apie seriją. Prigyriau, dabar metas šiek tiek papeikti. Man serijoje nepatiko trys dalykai. Pirmiausia, tai visi meilės reikalai (nes kaip gi be jų...). Manęs tikrai neglumino tai, kad Snieguolės buvusi meilė yra kitokia, nei mums, lietuvių skaitytojams, įprasta. Tačiau mane erzino tai, kad prieš tai Snieguolė atsiskleidusi kaip stipri ir nepriklausoma mergina, kartais tapdavo apsiseilėjusia meilės kankine. Tikrai maniau, kad vien dėl to knygas teks įvertinti labai žemu balu, beeeeet, Snieguolės sprendimas meilės klausimu, kuris atskleistas paskutiniuosiuose trilogijos sakiniuose, privertė mane apsigalvoti. Taip sakant, stipri ir nepriklausoma mergina nepamynė savo titulo. Antras dalykas, kuris nedavė ramybės, tai, nors ir iš išorės atrodo, kad knygos tikrai susijusios su originaliaja Snieguolės pasaka, bet iš tiesų... ta sąsaja buvo labai silpna. Žinoma, spalvos, vardai, gal kiek trečioji dalis dažniau vertė prisiminti mergaitę krištoliniame karste, bet šiaip be pavadinimų... Realiai remtasi Snieguolės pasaka nebuvo. Jei to tikitės, tada teks nusivilti. Ir trečias dalykas, ką jau kaip ir minėjau, kad pačios istorijos kiek neapgalvotos profesionaliai ir labiau primena fantaziją nei realybę, bet tai galima atleisti.

Jei ieškote serijos, kurią įveiktumėte vos per vieną vakarą - Snieguolės trilogija tam puikiai tinka! Vieną knygą perskaityti užtruko maždaug 2 valandas su pertraukėlėmis, tad net ir lėčiau skaitančiam tai gali būti itin greitai perskaitomas kūrinys. Salla Simukka priklauso jaunesnių rašytojų grupėj, tad jos knygos dvelkia modernumu, kitokiu, nepripažintu požiūriu, o jos rašymo stilius išskirtinis, tarsi apgaubiantis skaitytoją pilku paslapčių rūku, kuri norisi kuo greičiau išsklaidyti.

Mano įvertinimas? 3/5.

Su meile,

Bookcoyote