Metas pažaisti sostais [Sostų žaidimas]

"Kai įsiveli į žaidimus dėl sosto, arba laimi, arba miršti. Vidurio čia nėra."

"Septynios karalystės, prieš tris šimtus metų krauju ir ugnimi suvienytos drakonų karaliaus Eigono Užkariautojo, išgyvena apgaulingos ramybės laikus. Drakonai mirė, o kartu su jais sunyko ir galinga ilgamečių karalių Targeirinų giminė. Dabar Geležinį sostą – Septynių karalysčių valdžios simbolį – užgrobęs karalius Robertas Barateonas. Ir jis atvyksta į Vinterfelą prašyti Edardo Starko, vaikystės draugo ir maišto kovų bendražygio, Šiaurės sergėtojo, tapti karaliaus patarėju. Ši netikėtai suteikta garbė slegia Edardą, nes Edardas Starkas atsidūria vietoje, kurioje jis turi daryti tai, kas privaloma, o ne tai, kas jam atrodo teisinga. Starko šeima išsiskyria - pats Edardas išvyksta į karaliaus pilį, kad galėtų užimti savo, kaip Karaliaus Rankos pareigas, kartu pasiimdamas dukteris. Tuo tarpu jo žmona Keitlin įsivelia į pagrobimą, taip pradėdama karą tarp Šiaurės ir Pietų. O kur dar karaliaus rūmai, kurie tiesiog dvokia išdavyste. Jei viso šito negana, tai dar blogiau pasidaro sužinojus, jog nuversto žiauriojo išprotėjusio Drakonų karaliaus įpėdiniai užaugo tremtyje Laisvuosiuose miestuose ir dabar gali tapti rimta grėsme karaliui uzurpatoriui."

Taip prasideda pirmoji serijos Ledo ir ugnies giesmės dalis Sostų žaidimas. Rašytojas George R. R. Martin iš tiesų yra nepaprastas savo profesijos atstovas. Vien tai, kad pagal jo sukurtą knygų seriją pastatytas serialas dabar suburia milijonus žiūrovų, pasako itin daug. Jei to negana, tai galima pasižiūrėti į Goodreads įvertinimą, kuris siekia net 4.44 balo, o tai - tikrai aukštas įvertinimas (netgi tokie bestseleriai kaip Žiedų valdovas ir Haris Poteris atsiduria žemesnėse vietose įvertinimų suvestinėje). Tad kokia George R. R. Martin paslaptis? Kodėl jo knygas dievina tūkstantčiai, kodėl žmonės, net ir niekada neskaitę šių knygų, bent jau yra girdėję šį keistai įdomų šūkį - Žiema artėja?

Perskaičius jau pirmąją serijos dalį, aš tiesiog negalėjau patikėti, kad šio George R. R. Martin sukurto pasaulio paprasčiausiai nėra. Nes atrodė, kad jis iš tiesų egzistuoja. Kažkur, kur dar niekas nebuvo užklydęs. Jis turi savus įstatymus, savas žemes, mitologiją, religiją, netgi savą istoriją. Manau, net ir norėdamas, tobulame Septynių karalysčių pasaulio aprašyme nerastum jokios spragos. Kaip žmogus gali taip detaliai ir tiksliai aprašyti tai, ko iš tiesų nėra? Tikriausiai niekada nepatikėsiu, kad kur nors ant žirgo šiuo metu į Karaliaus uostą nejoja Tyrionas Lanisteris, o Jonas Snou nesaugo Sienos nuo Baltųjų klajūnų. Atsisakau netikėti.

Reiktų paminėti, kad labai nemėgstų panašaus žanro knygų. Tiesiog visada maniau, kad milžinai, drakonai ir viduramžių tipo mūšiai man jau yra per daug. Tokių knygų vengiau, tačiau su Sostų žaidimu nepavyko išsisukti. Kodėl? Todėl, kad šį kartą buvau viena iš tų atvirkštukų, kurie pirmiausia pasižiūri serialą, o tik paskui nusprendžia, kad reikia pasiryžti ir įveikti knygas. Galbūt dėl tos priežąsties užbaigti pirmąją knygą prireikė net dviejų mėnesių. Viską kaip ir paspoilinau sau, tad nebuvo taip įdomu skaityti, kaip, manau, būtų buvę, jei būčiau skaičiusi visiškai nenutuokdama apie ką šios knygos. Tačiau vistiek, įveikiau. Netgi su dideliu pasimėgavimu. Galbūt tik pačioje pabaigoje šiek tiek pavargau nuo begalinių aprašymų (jei tikitės, kad knygoje bus vien dialogai, tai galite juos pamiršti), tad prabėgau porą pastraipų akimis, bet tik dėl to, kad nemėgstu ilgų aprašymų ir kartais galiu būti labai tingi šiuo klausimu. O ar žinot, kuo dar sykį įsitikinau? Kad:

a) visada pirma skaityk knygą, tik tada žiūrėk jo ekranizaciją

b) net jei matei ekranizaciją, vistiek būtinai paskaityk knygą

Tarkim, žiūrėdama serialą maniau, kad Sansos ir Arijos charakteriai labai erzinantys. Nei viena iš Starko dukterų man nepatiko, TAČIAU, perskaičiusi knygą, pajaučiau simpatiją tiek Sansai, tiek Arijai. Kadangi visa knyga susideda tarsi iš skirtingų veikėjų pozicijų ir aprašo įvykius, vienu metu vykstančius skirtinguose Septynių karalysčių kraštuose, tai neleido nuobodžiauti, padėjo daug geriau suprasti veikėjus, jų ketinimus, asmenybes. Trumpi skyriai neleido pavargti, o visas tas šokinėjimas tarsi iš vienos istorijos, pozicijos į kitą - buvo labai smagus.

Ką gi dar paminėjus... A! Man labai patiko ir tai, kad tai kaip ir simbolistinė knyga. Joje itin daug simbolių, reiškiančių skirtingus dalykus: didvilkiai, Geležinis sostas, Voro pravardė ir daug kitų. Visi tie simboliai suteikė pasakojimui paslaptingumo, daugiau magiško prieskonio. Na, o garbė, kerštas, meilė, šeima, kova dėl valdžios pasirodė kaip svarbiausi Septynių karalysčių kilmingųjų (ir ne tik) gyvenimo varikliai.

Ah, galėčiau tikriausiai kalbėt ir kalbėt apie Sostų žaidimą, tačiau manyčiau, kad reikėtų pasilikti šiek tiek liaupsių ir kitoms dalims. Antroji serijos dalis Karalių kova jau guli mano lentynoje ir laukia savo eilės.

Be abejonės, mano įvertinimas - 5/5.

Su meile,

Bookcoyote